šikinti

šìkinti (-yti K), -ina, -ino tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Vkš vlg. 1. caus. šikti 1: Ans vaiką šikina iš vakaro J. ^ Padirbsi, ne šunį šikysi LTR(Šmn). 2. leisti, kad apšiktų: Rūbų an pečiaus musiom nešìkinkit Ds. 3. Kv prk. prižiūrėti, laikyti, sarginti: A trejus metus gavo aną karšinti, šìkinti Yl. Kad an lovos atsigulsu, a tu muni šìkysi?! Vn. ║ laikyti, auginti (vištas, gyvulius): Kiti liuob šìkys vištas trobo[je] [per žiemą] Plt. 4. End prk. prisispyrus, piktai klausinėti, kamantinėti, tardyti: Šìkina muni, a nematęs, kur vagis lėkęs Krš. Šìkina aną: – Kur piningus dėjai?! Krš. 5. Kv prk. gąsdinti, bauginti: Ka nutversu, šìkinsu gerai vaikus Šts. Ar manginęs, ar šìkinęs, nieko nepadeda: vaikas eita palparybais M.Unt. ^ A mokini, a šìkini (tas pats, nieko nepaiso) Šll. ║ refl. jaudintis, labai bėdoti: Nešìkinkias: užgerk kokių valerijonų – atvėsi Krš. 6. NdŽ prk. gadinti, dergti. 7. NdŽ prk. varyti, ginti (gyvulius). \ šikinti; apšikinti; iššikinti; nušikinti; pašikinti; peršikinti; prašikinti; sušikinti; užšikinti